– Aš žinojau, kad pavėluosi, – atsakė ji.

– Aš nebėra tas vaikinas, kuris trenkia durimis. Bet aš vis dar nemoku pažadėti tau ramybės. Mėginkim? Neskubėdami. Be „visam laikui“. Tiesiog... šiandien.

– Aš žinojau, kad ateisi, – tarė jis.

Nieko.

– Aš liksiu mieste dvi savaites. Gyvensiu pas draugą. Noriu tau parodyti, kad suaugau. Nebėgu. Nekovoju. Tik gyvenu. O tu spręsk.

– Aš jį palikau ant stalo, – pasakė Babi. – Ne dėl tavęs. Dėl savęs.

Babi grįžo namo ir rado Aleksejų prie kavos. Jis paklausė: „Kur buvai?“ Ji atsakė: „Vaikščiojau. Galvojau.“ Jis neklausė daugiau. Aleksejus buvo geras – per geras. Gal dėl to ji ir jautėsi kalta.